Jeigu vaikystėje, tėvai ignoruodavo jūsų pasakojimus, tikėtina, kad jautriai reaguosite, kai partneris (-ė) neturės laiko ir galimybių jūsų išklausyti. Jeigu tėvai niekada nepaskatindavo – kils įsiskaudinimo jausmas, kai partneris (-ė) nepastebės jūsų pasiekimų.
Tam tikras tėvų elgesys: kritika, emocijų ignoravimas, aukšti lūkesčiai – suformuoja apsauginį elgesį, kuris turi padėti tomis sąlygomis išlikti. Žinoma, pasikeitus sąlygoms, pavyzdžiui, esant santykyje ne su tėvais bet partneriu (-e) – šis elgesys nepasiteisina ir priešingai – pradeda trukdyti.
Pirmas žingsnis pagalbos sau link ...
Atpažinkite jautrią vietą, kurią atsinešėte iš vaikystės, prisimindami ne seną situaciją, kai buvote tikrai įsiskaudinusi (-ęs).
Koks ženklas jums parodė, kad situacija pavojinga: kito žvilgsnis, veido mimika, balso tonas, pasakyti žodžiai?
Ką toje situacijoje darėte: atakavote, vengėte, kaltinote?
Kaip toje situacijoje jautėtės: apleistas, išsigandęs, vienišas, piktas?
Ką jautėte savo kūne: padidėjusį širdies plakimą, spaudimą krūtinėje, įtampą kūne, įsitempimą gerklėje?
Sudėkite savo atsakymus į šį sakinį:
コメント