Egzistencinė terapija - pažinti save per santykį

Egzistencinė terapija pasiekė mane (kaip ir daugelį mano kolegų) per asmeninę terapiją. Turėjau erdvės būti savimi: manęs nenukreipė, nekeitė, neužbombardavo klausimais, bet ir pasyviai netylėjo mano gyvenimo akivaizdoje. Vietoje to – liudijo mano išgyvenimus ir kartu su manimi gyveno skausmą bei džiaugsmą.

Po dvejų metų egzistencinės terapijos studijų bandau savo kabinete sukurti tą terapinį efektą, kurį pati patyriau. Šiuo trumpu tekstu mėginu jį aprašyti. Nebandysiu būti konkreti – verčiau pasidalinsiu savo asmeniniu patyrimu ir gyvenimo filosofija. Kitaip ir neįsivaizduoju, kaip būtų galima nusakyti, kas yra egzistencinė terapija.

Terapija tai dviejų įsibaiminusių žmonių susitikimas

Ryškiausia metafora, apibūdinanti terapinį santykį, man yra laivo – visi esame tame pačiame laive, mėtomi gyvenimo bangų. Kaip ir mano pašnekovai, neturiu imuniteto kančiai, skausmui, neryžtingumui ar klaidoms. Prisimenu momentą, kai klientė pasakojo apie tėčio ligas ir baimę jį prarasti. Atmintyje atgijo ir mano baimė netekti mamos, kurios sveikata su amžiumi vis prastėja. Siaubas apimdavo įsivaizdavus momentą, kai man pranešama, kad netekau mamos. Atrodė, kad laukia nepakeliamas emocinis skausmas. Man pasidalinus apie tai, kartu su kliente sėdėjome su nemenku, viską apimančiu nerimu, jog niekaip negalime apsisaugoti nuo gyvenimo skausmo – belieka jį ištverti kartu.

Ne spręsti, bet pasitikėti gyvenimu ir terapiniu procesu

Įsisąmoninimas gyvenimo siaubų nėra joks malonumas. Bet yra kažkoks vidinis pasitikėjimo jausmas – vis tiek išplauksiu – kuris padeda ištverti nuo siaubo bangos atsirandantį dusulį. Man ypač tiko F. Nietzsche’s vaizdinys – tarsi pasitikėjimas yra turėklas prie upės, į kurį galima griebtis, kai gyvenimas nepaklūsta gamtos dėsniams. Šis leidžia pasilaikyti ir nenuslysti į sraunią upę. Ir tikrai, tokį giliai įsirėžusį pasitikėjimo jausmą turime visi savo kūne, kai tik jo neužtemdo hiperrefleksija.

Esu turėjusi bent keletą tokių ryškių bandymų pasitikėti savo gyvenimu. Nepersiniausiąs – chirurginė operacija. Perkopusi 30 gyvenimo metų pirmą kartą mokiausi prarasti pilną kūno kontrolę ir pasiduoti kančiai, nežinomybei ir neapibrėžtumui. Dėjau visas pastangas priimti viską, kas vyksta – nežinojimą, nepatogumą būnant nuogu kūnu prie neįprastai didelio kiekio žmonių, skausmą ir kontrolės bei sąmonės praradimą. Be pasitikėjimo, kad gyvenimas veda mane ten, kur reikia, toks patyrimas būtų tiesiog nepakeliamas. Praėjus porai metų po šio patyrimo, tokių operacijų turėjau dar dvi – paskutinė atrodė tarsi SPA procedūra. Pasidavus gyvenimo neapibrėžtumui, net ir skausme rodėsi, kad galiu pakelti ir panešti tai, ką mano gyvenimas man bando duoti.

Nupasakoti pasitikėjimą gyvenimu – sudėtinga. Nebandau to ir terapijoje. Netikiu, kad įmanoma. Tokį pasitikėjimą belieka tik kartu išgyventi. Ypač to prisireikia, kai terapijoje pasiklystama, kai norisi nusikratyti skausmo, išspręsti problemą ar tiesiog nebeaišku, koks tas sunkumas, kurį norisi palengvinti. Nieko nebelieka, tik atsiduoti terapiniam procesui. Esu patyrusi, jog net ir visiškame nežinojime terapija išveda iš aklavietės. Reikia palaukti ir nepulti taisyti ar spręsti. Kai terapijoje pašnekovui išsprūsta tokie žodžiai kaip: „Kas benutiktų, tikiu, kad rasiu kelią, kaip išeiti“ – tai ženklas, kad pasitikėti gyvenimu imame kartu. Tai laikau terapinio santykio dovana.

Iš šio trumpo aprašymo jau galima numanyti, kad egzistencinė terapija sunkumų „nesprendžia“ ir namų darbų nesiūlo. Vietoje to – padeda kartu sukurti tokį santykį, kuriame būtų galima susidurti su gyvenimo kančia.

Studijų pradžioje pirmoji knyga, kurią skaičiau, buvo Rollo May „The Meaning of Anxiety“. Keista, kad knyga nesiūlė jokių aiškių sprendimo principų, bet perskaičiusi ją jaučiausi pagijusi. Lyg tas viską susukantis jausmas – nerimas, kuris užvaldo mane – būtų tapęs aiškus ir suprantamas. Atsimenu save skaitant ir kartojant: „Tai va, kodėl man taip yra!“

Šis aiškumas neatėjo iš kokio nors mokslinio paaiškinimo (nors jų knygoje taip pat buvo), bet iš normalumo jausmo. Reikėjo, kad kas nors pasakytų, jog tai, ką išgyvenu, yra neabejotinai sunku, bet kartu – ir visiškai bendražmogiška. Perskaičius knygą, atsirado taip ilgai lauktas susitaikymas su tuo, kad esu nerimastinga. Tapau aiškiai suvokianti, kad nerimo nereikia gydyti, kad jaustumeisi pagijusi. Jo taip pat nereikia pašalinti „mindfulnessu“. Nerimas prašosi būti išgyventas. Tik tada pavyksta nebeklausinėti: „Kodėl man taip yra?“ ir galima pradėti klausti: „O kaip su tuo išbūti?“

Kiekvienas terapinis santykis unikalus

Ir vis tik kiekvienas egzistencinis terapeutas savo kabinete sukuria skirtingą terapiją. Vargu ar rastume du taip pat terapinį santykį kuriančius terapeutus ar terapeutes. Savaime suprantama – juk tai, kokia esu terapeutė, pirmiausia lemia mano asmenybė. Neabejoju, kad ir kiekvienas mano kabineto svečias terapiją su manimi apibūdintų skirtingai. Terapiją veikia ne tik mano žinios, bet ir dviejų žmonių asmenybės. Ir tai yra terapijos unikalumas.

Ir vis tik tai tėra nuotrupos to, kas yra egzistencinė terapija. Dar daug dalykų vyksta terapiniame santykyje. Apie daugelį jų galima perskaityti knygose. Nors labai rekomenduoju – ne tik skaityti, bet patirti.

Rekomenduoju paskaityti:

1. Bakewell, S. (2016). At the Existentialist Cafe: Freedom, Being, and Apricot Cocktails with Jean-Paul Sartre, Simone de Beauvoir, Albert Camus, Martin Heidegger, Karl Jaspers, Edmund Husserl, Maurice Merleau-Ponty and Others. Other Press, LLC.

2. Holzhey-Kunz, A. (2024). Emocinė tiesa. Emocinių patirčių filosofinis turinys. Sofoklis

3. Yalom, I.  (2011). The gift of therapy (revised and updated edition): An open letter to a new generation of therapists and their patients. Hachette UK.

4. Frankl V. (2007) Sielogyda: gydytojo rūpestis – siela. Vilnius: Vaga.