Gedėjimas netekus gyvūno
Įprastai netekus gyvūno pirmiausia kyla šokas ir neigimas. Sunku suprasti, kas nutiko, nėra aišku, kaip reaguoti, kyla nenoras patikėti, kad netektis įvyko. Pavyzdžiui, šeimininkas, kurio gyvūnas turi auglį, gali neigti ligą ir tikėtis greito pasveikimo, arba šeimininkas, kurio gyvūnas pabėgo prieš mėnesį, vis dar naktimis gali jo ieškoti ir tikėtis rasti gyvą. Tai įprasta reakcija, kai gyvenime įvyksta staigus pasikeitimas ir mūsų mąstymas nespėja suvokti ir apdoroti naujos informacijos.
Natūralu, kad, kai šios pastangos nepasiteisina ir nepavyksta padėti gyvūnui, kyla pyktis. Šis pyktis gali būti nukreiptas tiek į veterinarinės klinikos darbuotojus, tiek į patį save. Galbūt kyla mintis, kad nepakankamai padėjau gyvūnui, ar neteisingai priėmiau sprendimą eutanazijai. O galbūt, kad darbuotojai neatliko tinkamų veiksmų, nepamatė rizikos, nepadėjo gyvūnui ir jo neišgelbėjo. Vertinga sau priminti, kad tą akimirką priėmiau sprendimą iš meilės gyvūnui ir dėl tokio sprendimo niekas neturėtų būti kaltinamas.
Priimti sprendimą streso ir nežinomybės akivaizdoje yra ypatingai sunku. Žinoma, jeigu būtume tą konkrečią akimirką žinoję tai, ką žinome dabar, galbūt būtume pasielgę kitaip, bet tai nėra įmanoma.
Įprastai po pykčio, atkeliauja kaltė. Tai gali būti mintys, jog netinkamai pasirinkote kliniką, per vėlai kreipėtės ar netinkamai uždarėte vartelius, todėl gyvūnas pabėgo. Kaltę gali lydėti vaizdiniai apie matytą nelaimę arba vaizduotės sukurti piešiniai, jeigu nežinome, kas nutiko mūsų pabėgusiam gyvūnui.
Vertinga sąmoningai keisti šiuos skaudžius prisiminimus ir leisti sau atgaminti rūpesčio kupinas akimirkas, kurias praleidote su gyvūnu, juk prieš nelaimę buvo daug malonaus laiko, kurį skyrėte gyvūnui. Neabejoju, kad jūsų gyvūnas visą gyvenimą buvo lydimas jūsų šilumos ir meilės.
Gedėdama gyvūno pati sąmoningai ieškodavau akimirkų, kai santykyje su gyvūnu buvo gera. Tarytum žaisdavau žaidimą: keli liūdni prisiminimai ir vienas malonus.
Prie sunkaus kaltės jausmo įprastai prisideda ir derėjimasis. Tai lyg bandymas susitarti, išpirkti gyvūną iš mirties gniaužtų, pavyzdžiui mintys: „jeigu visada vakare lauksiu pabėgusio gyvūno, jis grįš“ arba „jeigu duosiu valgyti gyvūnui, kuris merdėja – jis pasveiks“.
Sielvartas, depresija - tai etapas, kai galutinai įsąmoninamame netektį ir emocijos bei ašaros gali prasiveržti netrukdomai. Įprastai šį sunkų jausmą lydi palengvėjimas, kai galima paleisti sunkius jausmus.
Taip apibūdinam šį etapą, kai kalbam apie žmogaus netektį.
Kadangi gedėti dėl gyvūno nėra įprasta, kyla sunkumų priimti savo ašaras, ypač jeigu jos staiga pradeda riedėti prekybos centre ar gali būti su pasikūkčiojančiu raudojimu kalbant su draugais apie gyvūną. Taip pat gali kilti baimė, kad leidus sau verkti, nebus galimybės sustabdyti ašarų, arba užplūdę sunkūs jausmai, niekada nepasibaigs.
Žinoma, kai ribojame savo emocijų raišką, negalime sumažinti jų intensyvumą. Tokiu atveju kūnas įsitempia, lyg saugodamas didelę paslaptį nuo kitų. Ši įtampa ilgainiui gali paskatinti ir psichosomatines ligas, pavyzdžiui: skrandžio opą, nemigą, galvos skausmą, migreną ir t. t.
Galiausiai, kai išveikiame sunkius jausmus, ateina susitaikymas. Tai etapas, kai galime kalbėti apie netektį išlaikydami vidinę ramybę, prisiminti ne tik skaudžias akimirkas, bet ir tas, kuriomis su gyvūno buvo gera. Taip pat susitaikymas užbaigia gedėjimą ir leidžia santykį iš naujo išgyventi savo viduje. Atvejais, kai gyvūnas pabėgo ir negrįžo, susitaikyti daug sunkiau. Todėl vertinga kurti atsisveikinimo ritualus. Pavyzdžiui, palaidoti gyvūno nuotrauką, arba parašyti jam laišką ir jį užkasti.
Tai nėra lengvas kelias, bet leidus sau išgedėti galėsime ir toliau džiaugtis santykiu su savo gyvūnu prisiminimuose.