Neištikimybė

Visuomenės folkloras sako, kad susituokę vyrai būna neištikimi dėl nuobodulio, o moterys – nes jaučiasi vienišos arba stokoja intymumo santykyje. Tuos, kurie turi meilužį(-ę), vadiname melagiais, paleistuvėmis, priklausomais nuo sekso, savanaudžiais, nesubrendusiais ir nesivaldančiais.

Jeigu manome, kad neištikimas gali būti tik tas žmogus, kurį vadiname nestabiliu, abejotinos psichologinės būklės žmogumi, tai suprantant neištikimybės mastus, rasime tik saujelę sveikų žmonių visuomenėje.

Neištikimybė gali įvykti puikiose santuokose ir netgi geriems žmonėms. Mylimas, anksčiau santykyje ištikimas, patikimas partneris(-ė) gali priimti netinkamus sprendimus.

Neištikimybę suprantame kaip negrįžtamai santykį griaunančią jėgą. Yra ir tokių situacijų, kai trečio žmogaus pasirodymas dviejų žmonių santykyje sužaloja taip, kad atstatyti nėra ką. Tiesa, daug dažniau, neištikimybė savyje talpina galimybę keistis. Tai lyg žaizda, prapjauta giliai iki pat santykių kaulo, sukelianti stiprų skausmą, taip atstatydama prastai sugijusį santykių lūžį ir vėl leisdama laisvai judėti.

Šie lūžiai kyla tuomet kai, nepatenkinti ir nusivylę, pasirenkame apie tai nekalbėti. Sakome sau: „niekas manęs nesupranta“, „juk aišku kaip dieną, jeigu rūpėčiau, tai seniai problema būtų išspręsta“. Kartais pasirenkame tylą, neva darniose porose konfliktų nebūna, todėl bandome „nekelti bangų“. Nepasitenkinimas su laiku auga ir didėja, kol šilumos ir supratimo ieškome kitur. Taip, išaiškėjus, jog esame neištikimi, turime antrą šansą pradėti pokalbį, kuris turėjo kilti jau seniai.

Kaip pradėti pokalbį sužinojus apie neištikimybę, rasi straipsniuose apačioje: